Fizinės ir cheminės kanifolijos savybės

Pagal šaltinį kanifolija gali būti suskirstyta į tris rūšis: kanifolija, medžio kanifolija ir plūduriuojanti kanifolija. Kanifolija, dar vadinama kanifolija, turi šviesią spalvą, didelį rūgštingumą ir aukštą minkštėjimo temperatūrą; Pinus massoniana, dar žinoma kaip ekstrahuota kanifolija, savo kokybe yra prastesnė už kanifoliją, tamsios spalvos, mažo rūgštingumo ir linkusi kristalizuotis nuo tam tikrų tirpiklių; Plaukiojanti kanifolija, taip pat žinoma kaip talio aliejaus kanifolija. Kanifolija yra skaidri ir trapi kieta natūrali derva, kuri yra sudėtingas dervų rūgščių (abietinės rūgšties, jūros pušies rūgšties), nedidelio kiekio riebalų rūgščių, kanifolijos anhidrido ir neutralių medžiagų mišinys. Pagrindinis kanifolijos komponentas yra dervos rūgštis, kuri sudaro apie 90%, kurios molekulinė formulė yra C19H29COOH, o molekulinė masė 302,46. Dervos rūgštis yra tipiškiausia kanifolijos rūgštis, priklausanti nesočiosioms rūgštims, turinti konjuguotų dvigubų jungčių, stipriai sugerianti ultravioletinę šviesą ir galinti automatiškai oksiduotis arba sukelti pooksidaciją ore. Kanifolija yra nuo šviesiai geltonos iki šviesiai rudos spalvos, stiklinio blizgesio ir terpentino kvapo, o tankis 1.{6}}.085g/cm3. Priklauso amorfiniam, be lydymosi temperatūros, kurio minkštėjimo temperatūra (visuotinis metodas) yra 72-76 laipsnis, o virimo temperatūra yra maždaug 300 laipsnių (0,67 kPa). Stiklėjimo temperatūra Tg yra 30-38 laipsnis. Lūžio rodiklis yra 1,5453. Pliūpsnio temperatūra (atviras puodelis) 216 laipsnių. Uždegimo taškas yra maždaug 480–500 laipsnių. Lengvai oksiduojasi ore ir tamsėja.